A. Kolesniko knyga apie TonyG

Nesu knygų graužikas, todėl užtrunku ne vieną savaitę, kol įveikiu net ir ne patį storiausią literatūros veikalą. Tačiau yra išimčių. Pavyzdžiui, knyga Gero nešiojimo, kurią perskaičiau dviem prisėdimais.

Man ši istorija buvo įdomi, kadangi asmeniškai teko sudalyvauti (50 psl.), ir nuoširdžiai tikėjau, jog su TonyG pažintimis bei investicijomis padėsiu Andriui išplėsti verslą. Tačiau perskaitęs knygą, pasijutau šūdinai… dėl svetimomis rankomis pasmaugtos laimės paukštės. 

2010-2014 metais darbavausi A. Guogos įmonėse. Kelis mėnesius plušau prie interneto projektų su partnerystės programomis (affiliates), o po susitikimo su pačiu TonyG persikėliau į Vilnių kurti „geriausios lažybų bendrovės“ (TonyBet). 

Taigi skaitydamas Andriaus knygą, mačiau labai daug panašumų. To jaunatviško maksimalizmo, naivumo, tikėjimo, pykčio dėl asmeninių lūkesčių ir dažnai pasitaikiusio „nesusikalbėjimo“. Knygoje aprašytos situacijos man nebuvo žinomos, tačiau visai nenustebino. 

Jei reiktų analizuoti, kodėl viskas susiklostė būtent taip, kad Andrius „turėjo atsisakyti svajonės“, tai turbūt pats autorius atsako komunikuodamas populiariame socialiniame tinkle:

Tiesiog jis neturėjo žinių ir patirties. Ir pasitikėjo. Ar Antanas (ar jo artimos aplinkos žmonės) turėjo „savų planų ir tikslų“ nuo partnerystės pradžių galima tik spėlioti. Andriui reikėjo pagalbos sustyguoti verslą. Pamenu tą laišką. Rišliai sudėlioti gerai struktūrizuoti sakiniai. Tai buvo „kitoks“ prašymas toje jūroje, kurioje tekdavo kasdien paplaukioti. Todėl pasirodė vertas dėmesio, todėl ir važiavau į gimtą miestą pabendrauti gyvai, įvertinti galimą potencialą. 

Jį jau buvau pagūglinęs ir žinojau, kaip atrodys: tamsūs plaukai, apvalus veidas, kelių dienų barzda ir stambesnis nei vidutinis kūno sudėjimas.

Nu, lyg ir apie mane, tik iš kur tie tamsūs plaukai? Man rodos, po pirmų metų TonyBet jau buvau žilas. O jei ne, tai tiesiog pilkų plaukų… 

Jo šypsena pralaužė ledus ir greitai užsimezgė pokalbis. Nors ir jaučiau, kad jis stebi kiekvieną detalę aplink, kiekvieną žodį bei visa tai perduos Antanui, tačiau pokalbis – lengvas ir be didesnės įtampos. 

Taip ir buvo! Stebėjau, klausiau ir mintyse dėliojau virtualią ataskaitą. Mačiau jauno žmogaus meilę tam, ką daro. Taip, kaip aš svaigau nuo azartinių lošimų, taip Andrius – nuo kedų. Degančios akys ir aistra papirko, kad suraityčiau Antanui laišką apie „puikią progą investuoti“ bei prisidėti prie pasaulinei sėkmei pasmerkto verslo. Tiesiog nuoširdžiai tikiu, kad darant kažką su begaliniu užsidegimu, anksčiau ar vėliau sulauksi rezultatų. Ar reikia žiupsnelio sėkmės? Žinoma! Manau, kad vertinant daugelį mega-sėkmės istorijų atrastume aplinkybių, kuomet kažkas buvo laiku ir vietoje… 

Grįžtant prie pokalbio su Andriumi, turbūt kertiniai dalykai telpa vienoje pastraipoje: 

Neįsivaizduoju, kaip vyksta partnerio prisijungimas prie verslo. Mano stiprybė yra prekių išmanymas ir tai, jog kuriu lyg ir sau, bet kartu tai įdomu ir kitiems. Dėl to, domėdamasis kas man patinka, randu vis naujas sritis, kaip pritraukti naujus klientus, tačiau, kaip laiške vardinau problemas, man trūksta daug žinių. Nenutuokiu, kaip valdyti patį verslą. Nemoku suorganizuoti darbo, bijau pasamdyti darbuotojus, kad ko nors nepridarytų, neturiu net ir vietos, kur tie darbuotojai galėtų dirbti. Neturiu žinių ir pinigų plėstis užsienyje bei atidaryti parduotuves Lietuvoje. Neturiu teisinių žinių. Dabar, pavyzdžiui, skolingi keli krepšinio klubai – iš pradžių gražiai prašo mokėjimo atidėjimo, o paskui dingsta ir net į skambučius nebeatsiliepia. Už jų įsigytas prekes turiu sumokėti tiekėjams, o pinigus iš klubų sunkiai sekasi atgauti. Čia tik pavyzdžiai, bet noriu žmogaus, kuris patartų, kuris padėtų ir iš kurio galėčiau mokytis.

Ir čia, ko gero, yra esminis atsakymas, kodėl viskas susidėliojo taip, kaip toliau aprašyta knygoje. Antano verslo valdymo įgūdžiai… kaip čia švelniau pasakius, savotiški. Jis puikiai parduoda/pritraukia, tačiau operaciniame lygmenyje, mano nuomone, niekad nebuvo stiprus. Tam samdo žmones. Kartais per daug nesigilindamas į patirtį, įgūdžius ar asmenines savybes. Daug sprendimų priima pasiremdamas emocijomis (asmeninėmis simpatijomis). Antanas irgi neturi daug teisinių žinių, todėl turi teisininką (knygoje minimą Egidijų). 

Tuo metu pats dar itin tikėjau milijoną „Bėdų turguje“ paaukojusiu Antanu. Taip, jis manim patikėjo, davė vykomojo direktoriaus rolę (po kelerių metų nuotoliniu būdu darbuojantis užsienio kontorose nesvarbiose rolėse – tai buvo mano svajonė). Tačiau jau žinojau, kad TonyG gali nustebinti netikėtais iššūkiais, ar didelėmis avantiūromis. Bet Antaną laikiau žodžio žmogumi, nes nebuvo preteksto nepasitikėti. Žinoma, vis labiau „užknisdavo“ košės srėbimas, kai tekdavo blogojo policininko rolė, t.y. kažkam išsakytų pažadų atmušimas („Gal ne taip supratote, gal Antanas sakė, kad pasvarstysime … Tikrai taip negali būti, mes čia turime vidaus procedūras tokių sutarčių tvirtinimui“). 

Ir kol tie pažadai nelietė manęs, tol buvau aklas ir kurčias. Bet dariausi irzlus. Nebedžiugino nei galimybė save realizuoti kuriant „geriausią lažybų bendrovę“, nei pozicija, nei atlygis. Kažkas buvo ne taip. 

Bet grįžkime prie Andriaus istorijos. Apie TonyG verslų sėkmė Australijoje ir Vokietijoje buvau daug girdėjęs. Matęs (skaičių, kreivių) nebuvau, bet girdėjęs o-ho-ho kiek. Na, bet kažkaip nelabai ir gilintis į tas užsienio įmones norėjau, nes turėjau daug iššūkių su specifiniu verslu Lietuvoje.

Kuomet Andriui pasiūliau patalpas parduotuvei, vėlgi tai dariau nuoširdžiai tikėdamas, jog tai gera vieta. Ir nepagalvojau, jog nuomos kaina gali tapti problema. Nežinau, ar Antanas kažkurioje stadijoje buvo leptelėjęs, jog „niekas nekainuos“, ar Andrius pats turėjo lūkesčius, jog galės naudoti neatlygintinai, tačiau tai nėra advekvatu. Ir kaip kiekviename šeimyniniame konflikte, taip ir čia turbūt kaltos abi pusės. Viena neinformavo apie sąlygas iš anksto, kita – turėjo nerealius lūkesčius. Rinkos kaina, ar ne rinkos – dar vienas klausimas, bet jis čia nėra esminis, mano subjektyvia nuomone. Pats principas… Viena pusė tyli ir po kažkiek laiko išstato sąskaitą (neaptartą?), kita pusė – naiviai tikisi, jog partnerio NT gali būti nemokamai naudojamas „bendrame versle“. 

Tai čia turbūt pirmas epizodas, kur supratau, jog Andrius neturėdamas patirties ir žinių, tačiau vedinas didelio tikėjimo bei pasitikėjimo, nusivylė bei pasijautė apgautas. TonyG noras gauti pajamas už patalpų naudojimą yra normalus, tačiau būtų protinga ir etiška tai apsibrėžti iš anksto… 

Antras „lūžio“ momentas yra tas nesusikalbėjimas apie pasiskirstymą. Dabar iš laiko perspektyvos vertindamas šią situaciją, manau, jog Antanas nuoširdžiai tikėjo, kad investuodamas daro didelę paslaugą ir Andrius turi būti dėkingas, o laisvu liežuviu paleisti žodžiai nėra įsipareigojimas plėsti verslą užsienyje. Viena pusė tikėjosi partnerystės ir realios pagalbos su plėtra (didelėse ir gerose rinkose kaip Vokietija bei Australija), kita pusė jautėsi padariusi viską su atneštu dideliu kapšu pinigų. O tai, kad TonyG gali pliurpti bet ką, ko gero, geriausiai iliustruoja pavyzdys su pasiūlymu atidaryti parduotuvę Balyje (na, nes tiesiog ten tuo metu atostogavo). 

Perskaitęs knygą, pagalvojau, jog pačiam Andriui labai reikėjo atostogų. Nežinau, ar Balyje su Antanu, ar kur kitur, bet susidarė įspūdis, jog ilgi metai be pilnaverčių atostogų (ir darbadieniais paversti savaitgaliai) „išmušė“ saugiklius ir neleido priimti tam tikrų sprendimų, kurie galėjo racionalizuoti santykius bei verslą pakelti į kitą lygį. Tačiau galbūt taip negalėjo nutikti, nes nebuvo sukalibruoti lūkesčiai … ir susidūrus su problemomis, „karinė parengtis“ tapo neišvengiama. 

Andriaus bandymas atgauti įmonės akcijas su neadekvačia (pagal įprastą skaičiavimą) kaina vėlgi naivokas, vertinant, kad Antanas (ir jo artima aplinka) jau matė įmonės potencialą ir žinojo, kiek galima uždirbti. Iš vienos pusės suprantu, jog knygos autorius pasiūlė viską, ką uždirbo per dešimt metų (ir jam tai atrodo beprotiškai didelė kaina), iš kitos pusės – Antanui ta suma įspūdžio nedaro, o įmonės rodiklių bei potencialo vertinimu, tai tiesiog nelogiškas pasiūlymas. 

Man nuoširdžiai gaila dėl Andriaus svajonės. Nemalonu, jog tikėdamas ir norėdamas prie jos prisidėti, netiesiogiai ją numarinau. Iš kitos pusės, smagu, jog ši istorija tapo knyga. 

TonyG yra Lošėjas. Iš didžiosios raidės. Būtent taip norėjau pavadinti jo autobiografinę knygą, kurios projekte jau buvo beveik šimtas puslapių. Tačiau Antanas labai supyko dėl pasiūlymo, nenorėjo tokio pavadinimo. 

Kartais jis stumia all-in it prie pokerio stalo ir negalvoja, kas bus, jeigu nepavyks. Tiesiog tiki, jog pavyks. Taip, kaip su vyrų krepšinio rinktinės rėmimu 2010-aisiais. Turbūt ne daug kas žino, jog tas žingsnis lažybų bendrovei kainavo „ne pagal vadybos vadovėlio rekomendacijas, kiek galima skirti marketingui“. O kartais jis žaidžia permainingą šachmatų partiją, kur pėstininką (su fejerverkais) paverčia valdove, tačiau netrukus tą galingiausią figūrą (be emocijų) gali paaukoti vardan pergalės dar po trijų ėjimų. Mažai žingsnių visai be minties. Gal kartais apsiskaičiuoja, bet dažniausiai visos aukos/investicijos yra vardan kažko didesnio ateityje. 

P.S. Su Antanu gali būti tikrai įdomu ir smagu. Kurti, ieškoti, dalyvauti. Tačiau yra aiški taisyklė – negali juo netikėti, net ir turėdamas svarius argumentus. Turi nuolat (ir besąlygiškai) jį palaikyti bei sutikti su jo nuomone. Kitaip – keliai išsiskirs.