Pasiduoti nereikia kantriai laukti

Pavadinimas sufleruoja, jog susidūriau su situacija, kuomet galvoje kirbėjo įvairios mintys. Kur bus kablelis (po pirmo ar po antro žodžio), kalbant apie mano meilę pokeriui? „Bandymas toleruoti variaciją“ būtų esminis šios kelionės štrichas. Toks aiškus ir ryškus, kad net purtė. Vasario pirmą savaitę Londone netikėtai gimęs planas apsilankyti Maltoje (dėl pokerio turnyro) birželio mėnesį nuo pat pradžių skambėjo įdomiai, bet net keisčiausią scenarijų dėliodamas galvoje, tokių “džiaugsmų” virtinės niekaip nebūčiau supynęs.

Pats turnyras traukė dėl garantuojamo prizinio fondo (300 tūkst. eurų), mėgstamos lokacijos ir galimai įdomių dalyvių. Žaisti su italais dažnai netenka, bet atminty išlikę vien malonūs prisiminimai (bendravimo prasme) su dabartiniu kolega Danilo. Gaila, šįkart jis prisijungti negalėjo, bet keliavau ne vienas. Mūsų trijulę sudarė labai skirtingą patirtį prie pokerio stalų turintys asmenys. Buvo „visiškai žalias“ naujokas (Jonas), retai žaidžiantis laisvalaikio žaidėjas (aš) ir “senas vilkas” (Vygerdas). Pirmo turnyro laukiantis, kiek daugiau nei šimtą savo istorijoje žaidęs ir senokai tūkstantį perkopęs. Tai buvo labai įdomi patirtis, kadangi bandydamas perteikti kai kurias žinias, ar atsakydamas Jonui į kylančius klausimus, sugrįžau į savo pirmuosius žingsnius, kai atradau pokerį prieš daugiau nei dešimtmetį.

aš su kolegomis Vygerdu ir Jonu

Kažkuria prasme net baltas pavydas buvo apėmęs stebint kolegą pirmąkart dalyvaujantį tarptautiniame turnyre. Kaip jam sakiau, iš šono žiūrint, atrodė it vaikas gavęs išsvajotą žaislą. Kodėl? Todėl, kad jis kiek išpūstomis akimis godžiai rijo aplinką, siurbė informaciją ir mėgavosi nauja patirtimi, veide švietė plati šypsena, o prie stalo kartkartėmis gaunami adrenalino pliūpsniai atmintin, ko gero, įsiliejo ryškiausiomis spalvomis. Gili turnyro struktūra (40 minučių lygiai ir 50.000 žetonais) leido neskubėti, susipažinti su aplinka bei mėgautis žaidimu. Bent jau taip turėjo būti. Tačiau asmeniškai man pradžia klostėsi pakankamai siaubingai. Startines premium kombinacijas laužė atkakliai privalomuosius statymus ginantys diedukai, o pabandymai pirkimus išmušti dideliais statymais baigdavosi kapituliacija, kai jų pirkinių krepšeliai užsipildydavo reikiamomis kortomis…

Taip per tris lygius iš startinio žetonų bokšto netekau maždaug 40 proc. ir beieškodamas sėkmingo adaptacijos recepto, pats tapau „kepėju“ (didžiausią banką laimėdamas su Jd5d, kai atidariau iš vėlyvos pozicijos ir jau ant Flop gavau pirkimą į eilę, o galiausiai runner-runner metodu susistiprinau iki Flush).

Įpusėjus turnyro 1B dienai, teko sužaisti vieną pagrindinių turnyro rankų. Turiu apie 68 tūkst. ir vidurinėje pozicijoje randu AhAc. Atidarau iki 2.100 (prie 400/800 100), daug rankų žaidžiantis, ypatingai privalomuosius statymus ginantis, senolis iš BB mane permuša iki 6.500. Baisiai skuba, labai užtikrintas. Nuojauta (paremta trumpa istorija) kužda, kad čia kvepia damomis ar karaliais. Na, tiesiog AK taip smarkiai neįžaidinėjo (bent jau iki to momento). Kiek užtrunku, kol sugalvoju pakartotinio permušimo sumą. Dedu 16.000, ir sulaukiu instant shove (virš 100 tūkstančių, kurių nemažą dalį sudaro mano žetonai, kuriuos pasisavino su KhJc nulauždamas mano AhAd prieš keletą orbitų).

Senolis teškia ant stalo karalius ir mimika bei tyliu murmėjimu reiškia nepasitenkinimą, kai pamato, jog pagal tikimybes turi rimtų bėdų. Bendrosios kortos stebuklo nesukuria, ir kylu beveik iki 140 tūkst., kas atrodo ypatingai gerai ne tik tuo momentu, bet ir vertinant, koks bus vidutinis žetonų kiekis, pabaigus dieną. Prie stalo pradedu įgyti pagarbą, ir lyg galėčiau bandyti išspausti vertę tam tikruose momentuose, bet su sunkiai prognozuojamais italais, pasirenku “saugesnį variantą”, žaisti tik ypatingai geras startines rankas… ir po truputį laukti maišelio žetonams.

Vakarienės pertrauka. O čia prasideda tai, dėl ko šios kelionės atsiminimai liks su šiokiu tokiu kartėliu. Skubant vakarieniauti ir prasilenkiant su minia žmonių ant laiptų, netekau telefono. Pamečiau ar pavogė – dabar itin sunku pasakyti, bet panašu, kad jį į rankas gavęs asmuo neturėjo noro grąžinti, nepaisant ekrane rodomo prašymo paskambinti kolegos numeriu ir pažadėtos radybų premijos. Ir šitoje vietoje turiu moralą sau – mintys tikrai materializuojasi! Jau kurį laiką prie stalo būdamas su beveik išsikrovusiu telefonu ir stebėdamas, kiek kiti žaidėjai skiria dėmesio mobiliems įrenginiams, pagavau save galvodamas, koks būtų jausmas žaisti neturint telefono. Blyn, tik nesitikėjau/nenorėjau, kad tektų tokiu būdu sužinoti tą jausmą!

Ir kaip? Vienareikšmiškai geriau! Neprisigalvoji n priežasčių tikrinti vienos ar kitos aplikacijos turinio, neturi pagundų pasižiūrėti, kaip sekasi mėgstamai komandai ir t.t. Visu šimtu procentu būni žaidime, gyveni tuo. Pradedi pastebėti iki tol atrodžiusias “nereikšmingas” smulkmenas, geriau jauti stalą ir labiau mėgaujiesi gyvu bendravimu bei žaidimu.

Susiklosčius tokiai situacijai, kiek pasikeitė ir planas. Radęs silpnesnius oponentus, juos spaudžiau ir tai davė vaisių. Pakilau į neregėtas aukštumas, ir tada smarkiai plojausi. Pačiu brutaliausiu būdu. Po kiek laiko atrodo, kad geriau jau pasivaikščioti nuėjęs būčiau, nes AK, QQ ir JJ man kainavo apie 100 tūkst. turnyro valiutos. Ir todėl, besibaigiant dienai, grįžau prie startinio žetonų kiekio. Apmaudu, kadangi mano bokštas prieš gaunant tas tris rankas (dviejų orbitų laikotarpyje) buvo aukščiausias per visą dieną. Paskelbiama, kad bus žaidžiamos dar trys rankos.

Pirmą ir antrą nusimetu, o trečios negaliu. Dalintojo pozicijoje būdamas gaunu mano taip mėgstamus karalius. UTG atidarė minimaliu kėlimu (iki 5.000 prie 1.200/2.400), aš šaunu dvidešimt privalomųjų statymų (48.500), ir mano nuostabai SB pozicijoje buvęs pilietis su plačia šypsena daro tą patį (49.700). Originalus agresorius panyra į apmąstymus, bet netrukus pasiduoda. Žuviukas iš Italijos man sako “Let’s gamble” ir „duoda žaibą“. Atverčia 7d8d. Rimtai? Žaidi dešimt valandų, turėtum 16BB kitos dienos pirmame lygyje, ir taip „smagiai“ surizikuot sugalvoji? Oh, well – visokių yra. Ir kuomet atvertė Flop, visu kūnu pajaučiau, kad kilsiu nuo stalo ne į maišelį įsidėdamas turnyro vidurkį, o nurydamas karčią piliulę. Negyvomis akimis žvelgiau į 8hQd2d, kai dalintojas atvertė 5d ir užbaigė bendrų kortų seką niekuo nekeičiančia 3c.

Kylu nuo stalo ir, braukdamas koją už kojos, sliūkinu link išėjimo. Atrodo, jog viduje kažkas verda, žarnos verčiasi ir tuoj prasidės konvulsijos. Neprasideda. O galėtų. Bandai save guosti, jog variacija per long term viską sustatys į savas vietas, bet žaidžiant vos po kelis turnyrus per metus, kyla nerimas, kad gali ir neišsilyginti…

Apibendrinant dieną, tai daugiausiai pralošiau su visomis pagrindinėmis premium startinėmis rankomis (AA, KK, QQ, JJ, AK), o daugiausiai laimėjau su AA ir J5. Ta panelė Fortūna su savo bedante šypsena pradeda užknisti. Juodai! Žinoma, bandai atrasti kažką pozityvaus. Kalbant apie savikontrolę, disciplinos ugdymą, gerų sprendimų priėmimą sudėtingais momentais ir t.t., bet kažkaip viskas nublanksta, kai gauni it šlapiu skuduru tokioje situacijoje. Meluočiau, jei sakyčiau, kad gera tiesiog mėgautis procesu. Ne, norisi laimėti. Kaip bebūtų, varžymąsi skatinantis žaidimas savaime verčia siekti prizinių vietų.

Galvoje knibždėjo daug klausimų bei abejonių. Tačiau brėkštantis rytas atrodė už vakarą protingesnis. Jau pusryčiaudamas linkau prie re-entry galimybės. O įsipirkęs ir įvertinęs stalą, buvau įsitikinęs sprendimo gerumo. Todėl, kad buvo vienas netgi su mažesniu žetonų kiekiu, vienas su kiek didesniu, net 5 turintys apie vidutinį stack (100 tūkst.) ir stalo chip-leader su 160 tūkst. Startuojant su 50 tūkst. pakanka vieną kartą dvigubintis, jog pasiektum turnyro vidurkį. Diena prasidėjo 1.500/3.000 (400), o tai reiškė 16,67 BB mano sąskaitoje. Buvo du faktoriai, kurie nulėmė apsisprendimą pakartotinai įsipirkti – field ir prizinis fondas. Nors apie oponentų minkštumą kalbėti sunku, kai iki galo perprasti ir perlaužti nepavyko, bet dar nebuvo tekę žaisti tokios įpirkos turnyro su tokiu dideliu pasitikėjimu savomis jėgomis. Tiesiog per pirmą dieną neteko oponentų, kurie valdytų situaciją prie stalo ir laimėtų didelius bankus savo įgūdžiais, o ne didelės sėkmės dėka. Na, ir suma katile – kaip tokios įpirkos turnyrui (jei pamirštume Rozvadov), tai visai įspūdinga.

Antra diena prasideda. Tikiuosi, gauti kortas sustūmimui per pirmas dvi orbitas, ir tada jau – kaip pasiseks. Prasisuka pusė orbitos, tenka atiduoti privalomuosius statymus. Ir vėlyvoje pozicijoje gavęs AdKd atlieku sustūmimą. Niekam neįdomu, visi nusimeta. Susigrąžinu startinę poziciją. Dar po kelių rankų, jau pradėjus suktis antrai orbitai, gaunu QsQc ankstyvoje pozicijoje. Ir vėl stumiu savo kuklų žetonų bokštelį, laukdamas atsakymo pagerintam monetos metimui, ar iššokti į visiškai dominuojančią situaciją. Visi išsimeta iki BB pozicijoje buvusio žaidėjo, o šis nieko nelaukęs atsako … ir atverčia tūzus. Suprantu savo situacijos beviltiškumą, tačiau nekylu iš savo vietos anksčiau laiko. Bendrosios kortos neatneša naudos, tenka pripažinti oponento stiprumą, ir atsisveikinti su turnyru maždaug 340-oje vietoje (iš viso buvo paklota 816 įpirkų).

Lyg ir norėtųsi nekreipt dėmesio, nes pakeisti nieko negaliu, o ir sprendimų, kurių gailėčiausi nebuvo. Gal galėjau sutaupyti minimaliai, kai „crying call“ atlikau, nors prieš tai ir oponento ranką tiksliai įvardinau. Tuo metu atrodė, kad 1:8 yra tiesiog per geras santykis. Žodžiu, likau patenkintas savo žaidimu, bet kiek nusivylęs rezultatu. Ir šitoje vietoje norėtųsi grįžti prie statistikos. Šių metų pradžioje akys užstrigo ties geriausio 2017 metų Belgijos žaidėjo skaičiais. Kalbu apie WSOP pagr. turnyro finalininką (2016-aisiais) Kenny Hallaert. Jis rašė:

Live poker: played 115 tournaments in total (+47 re-entries) in 10 different countries. I cashed in 26 (16%). Online poker: played 3354 tournaments (including a re-entry as a new tournament) and cashed in 543 (16%).

Kaip bežiūrėtum, 1 iš 6. Tada prisiminiau savo Unibet Open ME (€1100) patirtis. Dalyvavau 6 kartus, į pinigus patekau vieną. Vienas iš šešių. Ir tas tik min-cash. Skaičiuojant turnyrus po 500-550 eurų, turiu 4 ITM iš 13 bandymų per pastaruosius kelerius metus.

Žinau, kad nepretenduosiu įstoti į itin gerų žaidėjų žaidėjų gretas, nes žaidžiu itin retai, tobulėjimui laiko iš viso neskiriu. Tad objektyviai vertinant, esu situacijoje, kad žaisdamas tokiu tempu toliau, t.y. 3 ar 4 didesnius turnyrus per metus, į pinigus pateksiu kartą per pusantrų metų. Skamba itin nepatraukliai, bet iš kitos pusės – tokia yra matematika, kai ją pažaboja variacija. O norint minimalizuoti jos įtaką, reikia didinti apsukas… Ar didinsiu? Kol kas tikrai ne. Turiu per daug įsipareigojimų (šeima, darbas) ir per mažą bankroll. O kas bus po metų-kitų, parodys laikas.

P.S. Džiaugiuosi, kad Jonui ši kelionė patiko ir teko kiek daugiau pabendrauti neformalioje aplinkoje bei gauti dovanų itin smagius marškinėlius (Hard Rock Cafe).
P.P.S. Gera turėti kolegų-draugų, su kuriais nukeliauti kilometrai skaičiuojami tūkstančiais, o patirčių skalėje vietos atsiranda viskam (nuo didelio streso iki juoko ašarų, nuo sunkių diskusijų iki nuoširdaus džiaugimo, nuo nejaukios tylos iki ramybės bendrystėje).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.