Grand Live Prague 2015

Kelionės į Prahą laukiau kelis mėnesius, nes pakuotę į Grand Live laimėjau vasaros pabaigoje. Tiesa, galėjau vykti į turnyrą Splite (Kroatijoje) spalio mėnesį, tačiau atsisakiau, kadangi kelionė lėktuvu su persėdimais būtų trukusi beveik parą. Todėl įvertinęs kelionės trukmę, kainą ir aplinkybes (pasibaigus turizmo sezonui yra didelė tikimybė, jog susirinks mažiau žaidėjų), pasirinkau Prahą. Čekijos sostinėje vyksta pokerio festivalis Corinthia viešbutyje ir PokerStars turnyrų serija – Hilton. Sumoje – virš 100 turnyrų. Skirtingi formatai, platus įpirkų diapazonas – žodžiu, kiekvienas gali rasti sau tinkantį ir patinkantį variantą.

Nebuvau žaidęs pokerio Prahoje. Nebuvau deramai šiame mieste ir buvęs. Tik trumpam stabtelėjęs (su ekskursija) prieš daugiau nei 10 metų. Žodžiu, laukė naujas miestas ir senokai išbandytos, bet gerokai atsinaujinusios serijos pagrindinis turnyras. Truputį buvo liūdna, kad vėl į pokerio kelionę leidausi be šeimos. Žinau, kad mano mergaitėms kalėdinis šurmulys Prahos senamiestyje tikrai patiktų, tačiau oras ne pats tinkamiausias pasivaikščiojimams, kai mažoji serga laringitu…

Keliavau autobusu. Šiais laikais tokia transporto priemone keliauti netgi smagu – LuxExpress siūlo patogiai įsitaisyti, mėgautis pramogomis ekrane, internetu ir nemokamais karštaisiais gėrimais visos kelionės metu. Juokauju, kad nusipirkęs bilietą už specialią kainą (€20) gavau paslaugų už daug didesnę vertę. Išvažiavau penktadienį po darbo, šeštadienio ryte atvykau į Čekijos sostinę. Galvojau, kad prailgs tas laikas, kad nugarą skaudėti pradės, tačiau nieko panašaus nebuvo! Padirbėjau šie tiek, pabendravau su draugais, pažiūrėjau du filmus, pamiegojau.

Prague_metro_2_track

Nuo autobusų stoties iki viešbučio nutariau keliauti metro. Turiu silpnybę šiai transporto priemonei. Įsimylėjau Londone, itin džiaugiausi Turine… Prahos metro akys užkliuvo už vienos stotelės pavadinimo. Pagalvojau, kad taip mano pavardė pasikeistų, jei gyvenčiau Čekijoje.

GrandLivePrague2015_ME_chips

Grand Live pagrindinis turnyras išskirtinis tuo, jog čia tėra viena startinė diena. Žaidėjų skaičius nebūna didelis, todėl organizatoriai, mano manymu, protingai daro neskaidydami į A ir B (ar dar daugiau). Puiki struktūra – valandos trukmės lygiai ir 30,000 žetonų. Ir pirmas lygis 25/50, o ne 50/100 kaip jau tapo įprasta daugelyje didesnių turnyrų. Ir žaidžiami vos 8 lygiai. Žodžiu, visomis prasmėmis labai geras renginys.

Pirmas lygis – 25/50
Minimalus kėlimas (125), atsakymas, permušimas iki 400. BB pozicijoje randu 9d9h nutariu prisijungti neišpūsdamas banko. Atsakau. Atsako ir likę du žaidėjai. Keturiese žiūrime pirmas tris bendras kortas. 3cTd4s – tikrinu, tikrina ir kiti du. Tačiau agresorius kitaip mato šią situaciją – deda tūkstančio vertės žetoną į banką. Normalu, tęstinis statymas. Kiek pagalvojęs permušu iki 2500. Du nusimetimai, o agresorius krapštosi galvą. Žiūri į mane, į žetonus banke, pasitikrina kortas. Atsako. Verčiasi 8c ir aš beldžiu į stalą, nebesuprasdamas, kur randuosi ir nenorėdamas dar labiau išpūtinėti banko pirmame lygyje. Didelei nuostabai tikrina ir oponentas. Dalintoja atverčia 6d, ir kiek pamąstęs nutariu žaisti check-raise, manydamas, jog oponentas tiesiog su dviem aukštesnėmis kortomis sėdi. Oponentas tikrina, ir aš skubiai atskleidžiu savo ranką, galvodamas, jog laimėjau banką. Klydau. Varžovas atvertė tūzus. Taip. Jis atvertė tūzus. Nežinau, kodėl jis taip pasyviai juos įžaidinėjo, tačiau žinau, kad pralošiau minimaliai, nepaisant to, jog vertinant privalomaisiais statymais – bankas buvo pakankamai solidus.

Po kelių rankų gaunu AdKc. Aktyviai žaidžiantis jaunuolis vėl kelia (125), aš permušu (300), mane darkart permuša (600). Jaunuolis nusimeta, aš darkart pakeliu (iki 1500). Oponentas kiek pagalvojęs atsako. Atverčiamos pirmos trys bendros kortos: AsKh8c ir aš gaunu statymą 1,000. Permušu iki 2,500. Oponentas darkart permuša iki 6,000. Atsakau. Dalintoja atverčia Turn kortą – 9d. Varžovas deda 2,000. Tik atsakau, nes oponentas savo kūno kalba kužda, jog „turiu bėdą“. River3d. Nieko nekeičianti korta. Vėl statymas. Šįkart 8,000. Ilgai kankinuosi – bandau nuskaityti kūno kalbą, galvoje persuku rankos eigą dar ir dar kartą. Lyg ir suprantu, kad žaidžiu prieš aštuntukų set, bet „užgydau save“, kad turiu atsakinėti dėl banko. Atsakau. Oponentas verčia kortas. Ir didelei nuostabai matau devynakę. Smegenyse šioks toks sumišimas. Mikrosekundę pagalvoju, jog laimėjau banką, tačiau varžovas praskleidžia kortas ir matau antrą. Set – buvau teisus, bet ne tas, apie kurį galvojau, nes sužaidimas ant Flop buvo nenuskaitomas.

Taip pirmo lygio viduryje lieku su 10 tūkst. turnyrinės valiutos. Bet sėdžiu ramus. Ne pirmas kartas. Ir ne paskutinis, ko gero. Antverpene pirmos dienos pradžioje irgi buvau smuktelėjęs iki panašaus lygio, tačiau pavyko atsitiesti. Turiu 200 didžiųjų privalomųjų statymų. Daugiau negu daug, kad galėčiau žaisti, o ne galvoti apie sustūmimą artimiausiu metu. Faktas, kad nebeturiu prabangos žaisti platesniu diapazonu, tačiau nesinervuoju. Juk toks tas pokeris. Tokios situacijos žaidimo dalis.

Antras lygis – 50/100
Minimalus kėlimas iš jau anksčiau minėto agresyvaus jaunuolio, atsakymas iš pono, kuris turėjo tūzus, ir aš turėdamas TdTh dedu 750. Mano skriaudikas sėdintis man iš kairės privalomo statymo pozicijoje nutaria prisijungti. Pirmos trys bendros kortos: 4s6d4h. Jis nieko nelaukdamas deda 1,500. Jaunuolis nusimeta, „misteris tūzai“ – taip pat. Aš permušu iki 3,200, pasilikdamas prieš save kiek daugiau nei 5,000. Dėdė be skrupulų permuša iki 15,000. Ir aš nebeturiu kito kelio. Sudedu turimus žetonus. Daug mažų kortų mintyse sukasi karusele, tačiau oponento atversta kombinacija nepatenka tarp jų. Dėdė rodo Kh6h – labai gerai – turiu 75/25 situaciją, kurią laimėjęs grįžtu žaidimą.

Turn8h

River9h

Seat open. Mano pasirodymas baigėsi. Štai taip. Greitai. Skausmingai. Po šlykštaus bad-beat. Atsistoju nuo stalo ir išeinu iš salės. Be pykčio. Su nusivylimu. Galiu pykti ant savęs, kad rankoje su AK, Flop nesužaidžiau „iki galo“, bet kyla klausimas, ar nebūtų radęs atsakymo dėdė ir ten…

Žodžiu, išvyką į Prahą pažymėjau rekordu. Ne iš gerosios pusės. Tai buvo trumpiausiai žaistas 1100 eurų kainuojantis turnyras. 70-75 minutes gyvo žaidimo „malonumo“. Gerai, kad Praha gražus miestas. Gerai, kad čia yra draugų. Gerai, kad tvarkaraštyje yra šalutinių turnyrų. Žodžiu, asmeninio pasirodymo pabaiga pagrindiniame turnyre nereiškia kelionės pabaigos. Kaip Vygerdui sakiau, esu labai laimingas, nes turiu mylimą ir mylinčią šeimą, mėgstamą darbą, galiu užsiimti man patinkančia veikla be didelių aukų, todėl negaliu „varyti Dievo į medį“ ir dar norėti būti tarp tų kelių procentų laimingų pokeryje. Dar ne laikas, reiškiasi. Didelis hit bus kitais metais, tsakant. Palinkėkime vieni kitiems kantrybės.

Kantrybės.

Komentarai

komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *